Šį rudenį, mokykla 76-uosius mokslo metus pasitinka vieno žymiausių moderniosios muzikos kūrėjų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino, Karininkų kryžiaus kavalieriaus, kompozitoriaus, pedagogo Broniaus Vaidučio Kutavičiaus vardu.
1932 rugsėjo 13 d. gimęs ir 2021 rugsėjo 29 d. mus palikęs Bronius Vaidutis Kutavičius mylėjo Panevėžį. Jis sakydavo – „Mano namai, mano šeimos lizdas yra prie Panevėžio, Molainiuose“.
Visi Kutavičiai buvo dainingi. Kompozitoriaus mama ypatingai gražiai dainavo ir turėjo absoliučią klausą. Šeimoje augo penki vaikai, Bronius Vaidutis – jauniausias. Nuo pat mažens girdėdamas dainuojančią šeima, giliais žiemos vakarais ant pečiaus gulėdamas ir pats traukė advento giesmes. Jis ne tik dainavo, bet ir mokėjo visus ūkio darbus dirbti, neapleido jų ir lankydamas Molainių mokyklą. Kutavičių namai buvo mėgiami: rinkdavosi kaimynai naujienas aptarti, radijo žinių pasiklausyti.
1940 m. išgirdo smuikavusius rusų kareivius. „Maniau, kad čia kažkoks stebuklas!“ Mama pardavė du maišus grūdų ir nupirko smuiką. Kaime buvo muzikantas Jonas Matukas, kuris Broniuką pramokė smuikuoti. Albertas Belazaras, kompozitoriaus Antano Belazaro brolis, tolimas Kutavičių giminaitis, išgirdęs kategoriškai rekomendavo Bronių mokyti muzikos. Jau keturiolikos sulaukęs B. Kutavičius pradėjo mokytis Panevėžio muzikos mokykloje. Vytauto Klygio klasėje
B. Kutavičius Panevėžio muzikos mokykloje pasimokė vos trejus metus. Baigęs septynmetę, įstojo į Aukštesniąją Panevėžio muzikos mokyklą. Grodamas smuiku, tuo pačiu metu mokėsi ir suaugusiųjų vidurinėje mokykloje.
Kai atėjo laikas tarnauti armijoje, ten jis išmoko pūsti valtorną. Grįžęs iš armijos perėjo mokytis į choro dirigavimo specialybę. Mokėsi pas puikų chorvedį Aleksandrą Liberį. Svarbi patirtis buvo A. Belazaro harmonijos klasėje. Talkino Dramos teatrui pagrodamas ne tik A. Belazaro spektakliams organizuojamame orkestrėlyje, bet ir pianinu akompanuodavo dainuojantiems scenoje.
„Mane, kaip geriausią mokinį, Klygis rekomendavo Juozui Miltiniui, kuris norėjo išmokti smuikuoti. Stengiausi. Rodžiau teisingą rankų pastatymą, stovėseną. Miltinis stovėjo kaip medinis ir taip stengėsi, kad atrodė tik dantys matėsi išlindę. Nekaip sekėsi. Kartą atiduoda smuiką ir sako: tu pagrok... Padainavo savo mamos dainą. Sako, užrašyk! Pirmą kartą pavaišino kava. Pamaniau, kaip tokią gali gerti! Namuose mama „kavą" virdavo iš gilių, burokų...“ Aktoriai atsimindavo epizodus, kai Miltinis šeštą ryto gastrolėse pradėdavo čirpinti smuiku. O! Juk miegodavo visi bendroje žiūrovų salėje...
Vėliau B. Kutavičius kūrė muziką Panevėžio teatro spektakliams.
Bronius Kutavičius ir Osvaldas Balakauskas stojo į Lietuvos konservatoriją. Koks paradoksas: nei vieno, vėliau pačių iškiliausių XX a. antrosios pusės Lietuvos kompozitorių, tuosyk nepriėmė! Abu blaškėsi, ieškojo galimybių studijuoti net kitose respublikose.
Įstojus į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą studijuoti kompozicijos, solfedžio jam dėstė jaunesnis už mokinį, bet jau baigęs Maskvos konservatoriją Rimvydas Žigaitis, o kompoziciją Juozas Karosas. „Mokiausi kompozicijos, vis studijavau chorvedybą, dirbau Pedagoginiame institute... Galop, 1959 m. įstojau į konservatoriją!" Koks pavydėtinas užsispyrimas! „Jaučiausi laimingas būdamas jau 26 metų suradęs savo kelią. Dabar tokio amžiaus jaunuolis - jau baigtas kompozitorius, o aš buvau jį ką tik radęs!“
„Buvau ir smuikininkas, ir valtornistas, ir chorvedys, kol pagaliau atėjo ta lemtinga diena, kai supratau, ko iš tikrųjų noriu, ir pradėjau studijuoti kompoziciją“ – B. Kutavičius.
(Tekstas parašytas pagal (lzs.lt)
B. V. Kutavičiaus kūryba gretinama su Čiurlioniu
Rugsėjo 13 dieną, švenčiame kompozitoriaus gimtadienį!
Bronius Vaidutis Kutavičius laikomas vienu svarbiausiu kompozitoriumi Lietuvos muzikos istorijoje, žinomas ir vertinamas Europos naujosios muzikos tyrėjų. Jo sukurta muzika atliekama ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose užsienyje – Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Olandijoje, JAV, Meksikoje ir kitur. O Danijoje, Olandijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje buvo surengti kompozitoriaus autoriniai koncertai. Apie B. Kutavičiaus kūrybą išleistos net keturios knygos, įrašytos aštuonios autorinės kompaktinės plokštelės. „Jis lietuviškojo minimalizmo pradininkas, sukūręs unikalų stilių su nepaprastu autentiškumu. Ir jam tai išeidavo natūraliai” – sakė prof. D. Katkus. “Klausytojus jis pritrenkdavo visais savo sumanymais ir kiekvienu savo kūriniu. Savo paveikumu ir įtaka jis gali būti palygintas tik su M. K. Čiurlioniu ir niekuo daugiau“ – komp. Š. Nakas.
Bronius Kutavičius – pirmasis lietuvių kompozitorius, ėmęsis dar niekada nenaudotų fortepijono technikų, tokių kaip plaštakomis užgaunami platūs klasteriai (vienu metu skambantys gretimo aukščio garsai, kuriuos sudaro diatoninių ir chromatinių, ne mažiau kaip 4–5 garsų eilė) ar pirštais gnaibomos stygos. Jis vienas pirmųjų lietuvių muzikoje ėmė naudoti magnetofono juostoje įrašytą muziką, skambančią kartu su gyvai atliekama ir t.t.
B. Kutavičiaus kūrybai būdinga istorinė, mitologinė tematika, įvairaus pobūdžio simboliai. Jo kūriniai pasižymi teatrališkumu, savita erdvės traktuote, ritmika, daug dėmesio skirta tekstui. Kūriniai skambėjo lyg tautos šaukliai pamažu tirpdę sistemos pagrindus, žadindami visuomenėje nuoširdumo, bendrystės, tautinių tradicijų, dvasingumo, religingumo ir laisvės ilgesį. Meno dr. B. Bublytė rašo, kad „sovietiniame laikotarpyje, didesni kūriniai galėjo pasiekti sceną tiktai aprobuoti muzikos ir partinių veikėjų komisijos, kuri, kompozitoriaus B. Kutavičiaus ne vieną kūrinį buvo atmetusi kaip pernelyg avangardišką ir pavojingai neaiškų. Įdomu tai, kad funkcionierių atmesti kūriniai dėl avangardiškumo, dabar vertinami kaip labai lietuviški – atveriantys giliuosius tautos priešistorės ir mitologijos klodus“. Muzikologės R. Gaidamavičiūtės teigimu, „iki nepriklausomybės atgavimo B. Kutavičiaus muzika buvo nepalaužtos ir nekompromisinės kūrybos simbolis. Įvairaus lygmens simboliais, ženklais ji asociatyviai priešpriešino laisvę ir nelaisvę“. „Jis net tapo figūra, simbolizavusia pasipriešinimą oficialiai sovietinei kultūrai ir politikai. 8-9-ajame dešimtmetyje jo kūrinių koncertai virsdavo nacionalinių siekių manifestacijomis, jo muzikos sukelta euforija, ypatingas poveikis klausytojams iki šiol prisimenama tarsi legenda. B. Kutavičiaus kūryba buvo nestandartiška, neatitinkanti oficialiosios kultūros reikalavimų. Jo muzika neskambėjo revoliucijos metinėms skirtuose koncertuose, jos erdvė buvo alternatyvios koncertų salės, atlikėjai - karjerą pradedantys dainininkai, instrumentalistai, aktoriai, kompozitoriai, muzikologai. Pasak O. Balakausko, Broniaus Kutavičiaus nepaklusnumas anuometinei sistemai pasireiškė tuo, jog jis kūrė orkestrui, kurio nėra, teatrui, kuris neegzistuoja, chorui, kurį reikia susirinkti iš „nechoristų", instrumentams, kurių nėra ar jau nebėra, kuriuos turėtų pagaminti koks nors entuziastas. Nors tai sunkiai pasiekiama, tačiau totalitarinėje aplinkoje jis buvo susikūręs autonomišką muzikinį gyvenimą” – etnomuzikologė, dr. A. Nakienė.
Bronius Kutavičius parašė daugybę kūrinių: operą “Lokys”, operą vaikams “Kaulo senis ant geležinio kalno”, opera poema „Strazdas – žalias paukštis”, operą baletą “Ignis et fides/Ugnis ir tikėjimas”, daug kūrinių įvairiems kameriniams ansambliams, vargonams, chorui, orkestrui, muziką kino filmams, dramos spektakliams. Ir panevėžiečiams kompozitorius kūrė muziką kai kuriems čia statytiems spektakliams, tarp jų vienam iš paskutinių Juozo Miltinio režisuotų spektaklių „Requiem vienuolei“.
Tačiau, patys drąsiausi, savičiausiu sumanymu pasižymintys kūriniai buvo oratorijos: „Panteistinė oratorija", „Paskutinės pagonių apeigos", „Iš jotvingių akmens", „Pasaulio medis" ir „Magiškas sanskrito ratas".
Kadangi kompozitorius eilę metų dirbo mokytoju M. K. Čiurlionio meno mokykloje, tad kūrinių vaikams taip pat susidaro nemenkas sąrašas – ypatingai norisi paminėti vaikystės prisiminimais gimtuosiuose Molainiuose nuspalvintus kūrinėlius „Molainių polka“, „Kaip Molainiai degė“.
Daugumoje kūrinių juntamas ypatingas Broniaus Kutavičiaus ir S. Gedos kūrybinis duetas. Nevienaprasmis poeto žodis, mąstysena (archajiškų archetipų paieškomis ir paslaptinga, fantastine vaizdinija), kompozitoriui buvo itin artima ir daug pasitarnavo jo vaizduotei. B. Kutavičius yra sakęs, kad tiki įkvėpimu: „Nors labai keista, bet žinojimas nublanksta prieš tuos blykstelėjimus. Savo kūriniuose aš ieškau paslapties. Jeigu jos nėra – ir kūrinio nėra“.
“Joks kitas Lietuvos kompozitorius po M. K. Čiurlionio neturėjo bent panašios įtakos bei reikšmės mūsų kultūrai, kaip Bronius Kutavičius bei jo kūryba. „Mažasis spektaklis“, „Praeities laikrodžiai“, „Dzūkiškos variacijos” „Paskutines pagonių apeigos“, tai manifestiniai kompozitoriaus darbai sukurti tuomet, kai jis pats gyveno be oficiozinio (vyriausybės požiūris – teksto aut.pastaba) pripažinimo ir net buvo laikomas autsaideriu. Moralinis B. Kutavičiaus įteisinimas vyko labai sunkiai ir ilgai” – teigė Š. Nakas. Tik 1987 m. už oratorijų ciklą „Pasaulio medis“ ir operą „Strazdas – žalias paukštis“ buvo apdovanotas Lietuvos SSR valstybine premija ir Jotvingių premija, 1995 m. Lietuvos nacionaline premija už ciklą „Jeruzalės vartai“, 1999 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius ir ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius 2003 m.
“Kutavičiaus paliktas pėdsakas yra toks išskirtinis ir lemtingas mūsų kultūros raidai, kad jis tampa reikšmingiausia figūra šalia Čiurlionio. Abu unikalūs, turėję vizionieriaus dovaną ir abu savo gražiausius, produktyviausius metus praleidę Rusijos priespaudoje (vienas – carinėje, kitas – sovietinėje), kuri neleido jiems užimti adekvatesnės jų genialumui vietos tarptautinėje muzikos scenoje”. - muzikologė J. Katinaitė
„Jis buvo labai kūrybiškai nuoširdi asmenybė ir nepaisant to, kad didžiausi jo kūriniai buvo sukurti labai sudėtingu laikotarpiu, priespaudoje, jis sugebėjo niekada neatsižadėti savo kūrybos tikslų ir jo ryškiausi kūriniai kaip „Paskutinės pagonių apeigos“, oratorija „Iš jotvingių akmens“ turbūt išliks kaip tam tikras kultūros ženklas – kaip ir Čiurlionio simfoninės poemos“, – sako Lietuvos kompozitorių sąjungos vadovas M. Natalevičius.
• „Panteistinė oratorija“ sukurta griežtos cenzūros laikotarpiu, net dvylika metų nebuvo atlikta. Tik 1982 m., atšilus kultūriniam klimatui, ją buvo ryžtasi atlikti. Oratorijoje, kalbant skaitovui, skambant sopranui, vyrų chorui, pianinui ir ansambliui, juntamas pirmapradės gamtiškos jausenos atkūrimas. Šį kūrinį galima laikyti pirmuoju ryškiu tikrojo avangardizmo proveržiu šiapus Atlanto kūrusių lietuvių kompozitorių muzikoje, ir pirmąja tikra avangardinių kūrinių balsui apraiška lietuvių kompozitorių kūryboje. Siekdamas perteikti poeto S. Gedos siurrealistinio teksto nuotaikas B. Kutavičius panaudojo tokias vokalo priemones (kai kurias – pirmą kartą lietuvių muzikoje), kaip antai: glissando, neapibrėžto ritmo ir trukmių natų eilės, solistų kalbėjimas „labai monotoniškai, be jausmo“, arba priešingai – pakeltu tonu (kalbėti arba šnabždėti turi ne tik skaitovas, bet ir sopranas, choras, net ir instrumentinio ansamblio nariai).
• „Paskutinės pagonių apeigos“. Tai pagoniškosios pasaulėjautos nykimo ir krikščionybės atėjimo pavaizdavimas. Oratorija solistei, chorui, vargonams ir ragams, iki šiol laikoma vienu reikšmingiausių ir ryškiausių Lietuvos muzikos kūrinių. Čia kuriama mistinė apeigų nuotaika. Ragai skelbia pagoniškos apeigos pradžią, choras garbina pagoniškuosius simbolius – ąžuolą, šventą kalną Medvėgalį ir kt. Oratorijos pabaigoje vis garsiau choralinį epizodą grojantys vargonai simbolizuoja neišvengiamą krikščionybės atėjimą. Muzikologas Linas Paulauskis rašo: „Kompozitorius tarytum šamanas puikiai žino, kaip užburti publiką ir įtraukti ją į savo apeigas. Lyg architektas jis stato preciziškas konstrukcijas – partitūras, dažnai primenančias mandalas iš įvairių geometrinių figūrų: ratų, kvadratų, kryžių ir žvaigždžių. O galbūt kaip archeologas šiuolaikinėmis priemonėmis rekonstruoja pamirštus senosios kultūros reiškinius“
https://www.youtube.com/watch?v=jj_H-GGQNUU
https://www.youtube.com/watch?v=5KuSfM6TQr0
• „Iš jotvingių akmens“. Šis dviejų dalių kūrinys parašytas balsams, archajiškiems ir liaudies instrumentams. Pirmoje dalyje grojama įvairaus dydžio akmenimis, lanku, švilpa, šeivele, šiaudo birbyne, moliniais būgneliais, vokalas. Čia bandoma atkurti muziką, galėjusią skambėti jotvingių genties ritualinių apeigų metu. Šioje dalyje panaudoti vieninteliai trys išlikę jotvingių kalba užrašyti sakiniai. Antroji dalis sukurta kanklėms, skudučiamas, vandens pripiltiems buteliams, ragams, lamzdeliui, smuikui bei armonikai. Joje atskleidžiamas vienos kultūros perėjimas į kitą – tarsi iš gentinės muzikos nuotrupų, sulipdoma liaudies daina „Pūtė vėjas ąžuoluosna", užrašyta toje pačioje Lietuvos dalyje, kur kadaise gyveno jotvingiai.
https://www.youtube.com/watch?v=incDNmymA2w
https://www.youtube.com/watch?v=giF2b8ow4mQ
https://www.youtube.com/watch?v=v63qdQdP6HU
• „Pasaulio medis" https://www.youtube.com/watch?v=MUuEYptlWWE&t=19s
B. Kutavičiaus muzika atrodė kur kas pavojingesnė akylai viską stebėjusiems saugumo agentams. „Panteistinę oratoriją" bei oratoriją „Iš jotvingių akmens" tarsi ritualus atlikęs Vilniaus naujosios muzikos ansamblis buvo apšauktas sekta ir jo vadovui Šarūnui Nakui buvo patarta išsiskirstyti. Tačiau rezistenciškai (pasipriešinimu – teksto aut. pastaba) nusiteikę ansamblio dalyviai neišsiskirstė. 1990 m. ansambliui buvo parašyta nauja B. Kutavičiaus oratorija „Magiškas sanskrito ratas"
(Iš A. Nakienės Tautosakos darbai, 2003 m. Taip pat, aprašant oratorijas, daug teksto buvo paimta iš šios autorės darbo).
• „Magiškas sanskrito ratas". „Turiu šukas linams, kurios skamba mano „Magiškajame sanskrito rate“, linų minyklę, daug kitų rykų“, – yra pasakojęs kompozitorius.
Kūrinys parašytas dvylikai dainininkų ir multiinstrumentalistų. Kūrinys atliekamas senoviniais lietuvių liaudies instrumentais: tradicinėmis kanklėmis, skudučiais, birbynėlėmis, skrabalais, garsai išgaunami taip pat ir senoviniais darbo įrankiais bei „vaikiškais" instrumentais - varpeliais, metalofonais, išilginėmis fleitomis. Kūrinį sudaro 9 dalys, kurios primena įvairių pasaulio kraštų ritualinės muzikos vėrinį. Kiekvienos dalies skambėjimas vis kitoks, naudojami skirtingi instrumentai bei dainavimo būdai: įprastas bei gerklinis dainavimas, šnabždesiai, šūkavimai. Pagrindinis oratorijos kompozicinis principas yra kanonas. Taikant šį principą, vienbalsė faktūra pamažu virsta dvylikabalse, muzikinis audinys sutirštėja ir vėl išretėja.
https://www.youtube.com/watch?v=8USFRuxSv6Q&t=16s
P. S. Kutavičiui labai rūpėjo aktualūs nūdienos klausimai, jis jautriai išgyveno ir politinius sukrėtimus. Nepamirštamas jo muzikinis paminklas „Balandžio dešimtoji, šeštadienis...“ balsui ir orkestrui, Lenkijos vadovų žūčiai per lėktuvo katastrofą 2010 m. atminti. Baisu ir pagalvoti, kaip kompozitorius išgyventų dabartinį karo Ukrainoje siaubą... Bet būtų labai įdomu, kokiu žanru ir kokia kalba dabar jis prabiltų į pasaulį… (7 meno dienos, L. Ligeikaitė, Nr. 31, 2022)
